Šiuo metu dažniausiai gaminamus inkilus pagal dydį galima suskirstyti į tris stambias grupes-zylinius , varnėnams ir didžiuosius , skirtus pelėdoms, d. dančiasnapiams, žalvarniams , kukučiams. Žmonės dažniausiai ir daugiausiai gamina inkilus varnėnams ,tai labai tapo populiaru ne tik Lietuvoje , bet kitose Europos šalyse ,taip pat nemažai pagaminama inkilų zylėms, margasparnėms musinukėms ir kitiems smulkiems sparnuočiams, kadangi minėtus inkilus pasigaminti nėra sudėtinga, bet: labai mažai žmonės gamina inkilų pelėdoms ,d. dančiasnapiams, antims, kukučiams, žalvarniams. Todėl šiems sparnuočiams yra didelis jų trūkumas, žinant ,kad Lietuvoje mažėja senų medžių su uoksais ir didelėmis drevėmis. Aišku savaime suprantama ,kad pagaminti didelius inkilus pirmiausia yra  matmenų informacijos stoka ir juos pasigaminti neretai  gana sudėtinga. Tai reikalauja nemažų staliaus darbų gebėjimų, taip pat plačių lentų stoka.

Inkilo dydis yra pagrindinis veiksnys, lemiantis, kokie paukščiai jame apsigyvens. Tačiau yra ir kitų dalykų, nuo kurių priklauso ,kokios rūšies sparnuočiai pasirinks inkilą. Tai inkilo vidaus šviesumas temperatūra ir net spalva. Ilgalaikiais tyrimais nustatyta , kad margasparnės musinukės labai mėgsta inkilus , kurių vidus šviesus-tokie inkilai būna ką tik iškelti. Po kelerių metų inkilų vidus patamsėja ir jos vengia tokiuose inkiluose perėti, ko negalima pasakyti apie didžiąsias, mėlynąsias zyles . Jos atvirkščiai –nemėgsta šviesaus inkilo vidaus ir pro nesandariai sukalto inkilo plyšius besiskverbiančios šviesos. Joms labiau tinka inkilai jau kabantys ne vienerius metus ,kabantys medžio šešėlyje.

Inkilų kokybė

Kaip teko pastebėti dauguma žmonių gaminasi nekokybiškus inkilus manau skirtus vienam sezonui,  darydami dauguma klaidų. Pirmiausiai išskirčiau tris pagrindines klaidas kurias žmonės daro gamindami inkilus. Tai, kad pirma- lentos turi būti neobliuotos , sausos  maždaug 2,5 cm storio ,kadangi šlapios lentos džiūdamos trūkinėja , skilinėja,pageidautina pušies , eglės o ypač tinkamos lentos yra drebulės , kadangi ši mediena labai atspari drėgmei ir inkilai ilgiau tarnauja , antra – inkilo dugnas būtinai turi būti įleistas į inkilo vidų , kadangi prikaltas iš lauko pusės t.y. iš apačios laikui bėgant , esant drėgmės poveikiui paprasčiausiai iškrenta, trečia-inkilo stogelis prikalamas taip , kad jo neįmanoma nuimti. Geriausiai inkilo stogelį prisukti trim- keturiais medvarščiais, juos patogu išsukti ir stogelį nuimti, aišku yra visokių konstrukcijų ,tad kaip jis bus padarytas - svarbu , kad lengvai nusiimtų. O inkilo stogelį reikia nuimti  todėl ,kad inkilo vidų  būtinai reikia valyti ypač smulkiems sparnuočiams , nes jie inkilo viduje esančios senos lizdinės medžiagos , patys neišsivalo ,o lizdą krauna ant seno lizdo. Taip per perėjimo sezona kai kurios paukščių rūšys gali išvesti iki trijų jauniklių vadų, tad kitais metais inkilas nors ir naujas , bet netinkamas sparnuočiams auginti jauniklius, kadangi pilnas senos lizdinės medžiagos ir prisikaupusių jame parazitų. Manau , kad inkilus reikia valyti visus , net varnėnų, kadangi juose randama visko ir žuvusių jauniklių ir prisikaupusių parazitų, ir maisto likučių ,senų maisto atsargų ypač pelėdiniuose inkiluose. Juos geriausiai valyti vėlai rudenį , spalio mėnesio pabaigoje arba lapkričio mėnesio pradžioje , arba anksti pavasarį kovo mėnesio pradžioje. Ypač noriu atkreipti dėmesį dėl parazitų susikaupusių inkiluose, tokius inkilus geriausiai sunaikinti ir jų vietoje iškelti naujus, nes tokiuose inkiluose jai paukščiai ir apsigyvens tai bus tiesiog spąstai jiems ir jų auginamiems jaunikliams.

Taip pat labai svarbu , kad inkilo stogelis šiek tiek išlįstų šonuose 2-3 cm  ir priekyje 6-10 cm didesniems inkilams ir daugiau iki 17-20 cm ,ir gale 2-3 cm  į lauko pusę ,kad lyjant vanduo galėtų lengvai nuvarvėti ir nesikauptų drėgmė inkilo sienelėse. Be abejo būtina visų rūšių inkilų dugne išgręžti tris, keturias 3-5 mm skylutes, kad po žiemos sezono iš inkilo vidaus kuo greičiau pasišalintų drėgmė ,per šias skylutes išbėga į vidų patekęs lietaus vanduo, sniegas ,ir inkilas gali būti ilgiau naudojamas.

Dėl ko lentos turi būti neobliuotos, o gi dėl to , kad obliuotos lentos iš lauko pusės greičiau pūva ,o iš vidaus dėl to , kad paaugę ir jau lizdą paliekantys jauni paukšteliai lengviau galėtų pasiekti inkilo landą . Jauni paukštukai dar nemoka skraidyti arba labai prastai skraido , todėl aukštyn ropščiasi kabindamiesi nagais už sienelių. Jeigu sienelės be atplaišų ,už kurių jie gali užsikabinti, tada pasiekti landą sunkiau .Inkilo vidų dar galima išbraižyti aštriu daiktu ( peiliu, kaltu, vinimi ir pan.) skersinėmis linijomis ( įrantais ) arba horizontaliai prikalti juosteles prie priekinės ir galinės sienelių. Kalti juosteles siūlau ir didesniuose inkiluose, skirtuose žalvarniams, klykuolėms, d. dančiasnapiams ir kt. Priekinė lentinio inkilo dalis turi būti pagaminta iš vientisos lentos , nes landą kertantis tarpelis gali tapti spąstais į inkilą atskrendantiems ir iš jo išskrendantiems paukščiams. Teko matyti tokių inkilų ,prie kurių angos lentos plyšyje įstrigus kojai kabojo negyvi paukštukai. Aplamai inkilus geriausia gaminti iš vientisų lentų, o ne durtų klijuotų ir taip toliau, nes drėgmė padaro savo ir inkilo sienelėse atsiranda plyšiai ,tarpai tokiu būdu atsiranda skersvėjai, iš inkilo pasišalina šiluma , ko paukščiai labai nemėgsta ir vengia tokiuose inkiluose perėti. Taip pat prie visų inkilų skirtų paukščiams nereikia ,jokiu būdu, prie angos arba šalia jos tvirtinti pagaliukų , šakelių ,nes jie tik padeda plėšikaujančios šarkoms ar varnoms, katinams, kiaunėms  lengviau pasiekti jauniklius , kurie išgirdę bruzdesį ar šiaip smalsaudami mėgsta iškišti galvas pro landą.

Kad inkilai sparnuočiams ilgiau tarnautų ,inkilų stogelis apskardinamas skarda galima paprasta arba cinkuota , taip pat inkilas tik iš lauko pusės gali būti impregnuojamas drėgmei atspariomis medžiagomis , pvz : ASEP  -2 , įpylus truputėlį dažų pigmento, rudos spalvos, kad inkilas lengviau pritaptų prie aplinkos. Visa tai daroma , kad inkilai kuo ilgiau tarnautų paukščiams.

Kaip , kur ir kada kelti inkilus

Inkilus  galima kelti visur – miškuose , parkuose, soduose. Kėlimo vieta parenkama pagal, tai, kam inkilas yra skiriamas. Smulkiems uoksiniams paukščiams inkilus galima kelti visuose miškuose. Bukučiai užims tik pribręstančiuose ir brandžiuose mišriuose medynuose esančius inkilus. Varnėnams labiausiai tinka pamiškės, sodai, sodybos, parkai. Inkilus reikia medyje tvirtinti taip, kad prie jų paukščiai laisvai galėtų priskristi. Stambesniems sparnuočiams – pelėdoms, žalvarniams , klykuolėms, d. dančiasnapiams-lajų tankmėje iškeltų inkilų šie sparnuočiai niekada neužima, taip vengia miškų tankmių. Dauguma paukščių nemėgsta tos pačios rūšies sparnuočių kaimynystės ,todėl patarčiau to paties tipo inkilų greta nekelti, išimtis varnėnai .Jie gali apsigyventi net tame pačiame medyje iškeltuose 2-4 inkiluose taip sudarydami mažas kolonijas. Smulkiems sparnuočiams inkilai keliami kas 25-30 metrų, stambiems paukščiams (pelėdoms) inkilai turi būti keliami pavieniui, nes jiems reikalinga didelė maitinimosi teritorija maždaug apie 1-1,5 km. Taip pat svarbu , kaip yra inkilas pakreiptas, jai inkilas yra pasviręs atgal ,į jį sunku privilioti paukštį, nes iš tokio inkilo paukšteliams nepatogu išlipti, geriau jau inkilas būna šiek tiek pasviręs į priekį arba keliamas tiesus. Pasvirimas į kairę ar dešinę įtakos paukščiams neturi. Dauguma paukščių renkasi tuos inkilus , kurių angos nukreiptos į pietryčių ,rytų, pietų ,pietvakarių puses, ir vengia šiaurės, vakarų, šiaurės vakarų nukreiktų namelių. Į gerąsias puses nukreiptų inkilų vidų greičiau sušildo saulė, o į blogąsias puses nukreiptuose nameliuose apsigyvenusių paukščių jaunikliai šilumos ir šviesos gauna mažiau , be to, iš šios pusės dažniausiai lyja šalti lietūs. Kabinant inkilus geriausia pakabinti taip , kad šakos nesiliestų prie inkilo sienelių, būtų žymiai atviresni tiek ,kad paukštis galėtų lengviau priskristi arba plėšrūnai negalėtų inkilo lengvai pasiekti. Prie medžio inkilai tvirtinami įvairiais būdais. Dažniausiai jie prikalami prie kamieno. Miškuose tai nėra blogai , bet soduose kalant pažeidžiami vaismedžiai ir tuos medžius, kurie pavasarį gamina daug syvų. Todėl soduose geriau inkilus daryti pakabinamus , o ne prikalamus. Iš patirties žinau , kad inkilus miškuose ir parkuose geriau prikalti prie kamieno , o didesnius dar ir pritvirtinti iš šonų , kad jie nesiūbuotų, kadangi pelėdos, klykuolės ir kiti didesni paukščiai ,perintys inkiluose , labai nemėgsta tokių siūbuojančių inkilų ir juose vengia perėti jauniklius. Aišku tvirtinti iš šonų geriausia prikalant storesnį pagaliuką prie inkilo ir kamieno ar tvirtinti skardos juostelę  prie inkilo ir kamieno. Reikėtų vengti vielų , kurios įauga į medį ir taip jį žaloja, taip pat virvių kurios greitai nupūva.

Inkilų saugumas

Kad plėšrūnai netrikdytų perinčių paukštelių ir inkilai ilgiau būtų tinkami naudoti , juos reikia apsaugoti. Pagrindiniai plėšrūnai ,kenkiantys inkilų gyventojams, yra katės, kiaunės, dilieji geniai ir varniniai paukščiai. Kiaunės lengvai išplėšia inkilus, kurių landa didesnė nei 6 cm. Mažesnes angas jos stengiasi padidinti pragrauždamos arba stengiasi pasiekti lizdą įkišusios leteną .Dėl to keliant inkilus didesniems paukščiams būtina įrengti specialias apsaugines priemones ant medžio kamieno. Lizdavietėms apsaugoti kamieną patartina , po inkilu, ir virš jo , apjuosti 100 cm skarda arba plastmasės lakštu , juos pritvirtinant prie kamieno vinimis arba medvarščiais. Didelius inkilus reikėtų kelti į pavienius medžius ,nes kiaunės gali peršokti į gretimus medžius ir taip pasiekti inkilą. Atstumas tarp medžio su inkilu ir gretimų medžių lajų neturėtų būti mažesnis kaip 5m. Aptikęs paukštelių užimtą inkilą ir jį išplėšęs ,plėšrūnas pradeda tikrinti visus randamus ,todėl neapsaugoti inkilai tampa spąstais visiems juose perimtiems sparnuočiams. Iš patirties galiu pasakyti , kad naminės pelėdos daugeliu atveju apsigina nuo kiaunių, bet ne visada, kadangi šis plėšrūnas pasirodo yra labai gudrus ir išlaukęs momentą , kada šios pelėdos inkilas lieka be suaugusiųjų priežiūros , tada puola jauniklius ir juos sunaikina. Jai jau kiaunė inkilo viduje , jokia pelėda nedrįs lįsti į inkilo vidų. Miškuose esantys smulkiųjų sparnuočių inkilai , kurių landa maža , dažnai nukenčia nuo didžių margųjų genių, kurie prasiplatinę angą , gali sunaikinti ten perinčio paukščio kiaušinius , jauniklius. Tad tiesiog būtina apkalti landą skardos žiedeliu. Bet gamtoje pasitaiko atvejų, kada geniai iškapoja viską aplink landą kartu ir su metaliniu žiedeliu arba išsikala skylę po landa kur nors šone.Tad tokius inkilus tiesiog būtina perdaryti arba tiesiog sunaikinti ir padaryti kitus. Aišku galima prie landos prikalti dar vieną lentelę, storesnę su tokia pačia landa ir pridėjus vieną prie kitos , kad landos sutaptų , lentelę pritvirtinti, tokiu būdu jau sunkiau ir plėšrūnams pasiekti inkilo vidų ir manau geniams darbo būtų daugiau platinant angas. Dar vienas svarbus momentas, darant inkilus didesniems paukščiams , kaip pelėdoms, klykuolėms , d. dančiasnapiams, kukučiams ,žalvarniams  į inkilo vidų būtina įberti medžio drožlių maždaug 8-10 cm aukščio, nelabai svarbu kokių ar lapuočių ar spygliuočių, bet būtent drožlių , kadangi pjūvenos nelabai tinka. Joms sudrėkus jos užklijuoja inkilų dugne esančias skylutes ir iš inkilo nepasišalina drėgmė , inkilas pradeda pūti. Tokiuose  drėgnuose inkiluose paukščiai nelabai nori perėti.