Juodasis gandras – tai neįprastos išvaizdos Lietuvos miškų sparnuotis. Šiuos nykstančius gyvūnus lengva atpažinti: tamsiai juodos plunksnos (ties kaklu ir galva ryškesnės– juodai žalsvos, melsvos), balta papilvė, ryškiai raudonos kojos, snapas ir apvadas aplink akis. Kiek mažesni už baltuosius savo giminaičius. Suaugęs paukštis sveria apie tris kilogramus. Laisvėje gali sulaukti 18–19 metų amžiaus. Juodieji gandrai yra bailūs, vengia žmonių, todėl paprastam prašalaičiui iš arti pamatyti šį sparnuotį beveik nėra galimybių. Manoma, kad šiuo metu paukščių populiaciją Lietuvoje sudaro maždaug 700 porų. Šie paukščiai aptinkami beveik visoje Lietuvoje, gausiau Vidurio Lietuvoje. Gana didelė juodųjų gandrų dalis įsikuria Biržų, Šimonių, Žaliojoje giriose. Mėgsta mišrius spygliuočių ir lapuočių miškus, drėgnas, pelkėtas vietoves. Dažniausiai maitinasi šalia gyvenamų vietų esančiuose vandens telkiniuose: natūraliuose upeliuose, ežerų pakrantėse, balose, vandens kanaluose, drėgnose pievose. Gaudo smulkias žuvis, varles, bestuburius, graužikus. Rudeninė šių paukščių migracija prasideda rugpjūčio mėnesį. Per vieną dieną jie įveikia apie 100 –300 kilometrų. Iš tolimų kraštų juodieji gandrai į Lietuvą parskrenda kovo mėnesį. Poras kuria visam gyvenimui. Lizdavietei renkasi miško gilumą – peri senuose ąžuoluose, drebulėse, juodalksniuose. Šie sparnuočiai arba suka atskirą savo lizdą iš smulkių šakelių, šapų arba apsistoja kitų plėšriųjų paukščių lizduose (vanagų, erelių, suopių). Juodųjų gandrų dėtis prasideda balandžio mėnesį. Patelė sudeda nuo 2 iki 5 žalsvai baltų kiaušinių. Perėjimo laikotarpis trunka apie mėnesį. Tėvai prižiūri ir šildo kiaušinius pakaitomis. Neseniai išsiritę jaunikliai būna pūkuoti ir šviesūs, geltonais snapais ir rausvomis kojelėmis. Augdami patamsėja, kojos bei snapas įgauna pilkšvą, žalsvai rusvą atspalvį. Skraidyti pradeda praėjus maždaug dviem mėnesiams nuo išsiritimo. Lytiškai subręsta trečiais gyvenimo metais. Juodųjų gandrų populiacijos mažėjimui įtaką daro tinkamų perėjimui medžių kirtimas, žmonių trikdymas. Norint išsaugoti šiuos unikalius sparnuočius, svarbu saugoti jų lizdavietes, reguliuoti miško ūkio veiklą, užtikrinti, kad gyvūnai nebūtų trikdomi, išvaikomi iš jau egzistuojančių savo perėjimo vietų. Į Lietuvos raudonąją knygą paukštis įrašytas dar 1976 metais. Juoduosius gandrus saugo Berno ir Bonos konvencijos, Paukščių direktyvos nuostatai.  

Dirbtinis lizdas daromas iš impregnuotų medinių tašų 5-7,5 cm ir 4-10 cm storio.Daroma medinė platforma iš medinių tašų 5-7,5 cm storio,dugnas dengiamas dviejų sluoksnių metaliniu tinklu,kad neišbyrėtų.Visa lizdo konstrukcija surenkama medyje ir didelių varžtų pagalba prisukama prie kamieno.Taip pat į lizdą dedama supuvusi mediena,dvigubas sluoksnis stambesnių ir plonesnių medžių šakų.Visas lizdas sutvirtinamas, aliuminine viela.Pabaigoje lizdas padengiamas samanų sluoksniu.

Leidinyje supažindinama su tetervinu, kurtiniu, jerube ir kitais vištiniais paukščiais, kurių dauguma yra reti ir nykstantys tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje. Knygoje pateikta informacija apie šių paukščių gausumą, pasiskirstymą ir gausumo kitimo tendencijas mūsų šalyje ir gretimose valstybėse. Ši užsakyta knyga bus Jums išsiųsta paštu,pašto išlaidas apmoka pirkėjas ,siuntimo paštu kaina Lietuvoje 2,50 eur.

Naujoje knygoje – išsami naujų ir retų Lietuvai paukščių rūšių istorinė apžvalga. Ši užsakyta knyga bus Jums išsiųsta paštu,pašto išlaidas apmoka pirkėjas ,siuntimo paštu kaina Lietuvoje 2,50 eur.

Pelėdinių (Strigidae) šeimos paukštis. Palitusi šiaurės pusrutulyje, daugiausia taigos juostoje.  Nugarinė pusė ruda, tik ant galvos apvalūs balti taškeliai, pečių plunksnos baltai dėmėtos. Pilvo pusė šviesios spalvos, su neryškiomis rusvomis dėmelėmis. Skruostų diskas beveik apvalus, baltas, prie akių juosvas. Kojos iki nagų apaugusios baltomis plunksnomis. Snapas gelsvas, nagai juodi.  Lututė gyvena spygliuočių, rečiau mišriuose miškuose. Aktyvi būna nakties metu, o dieną slepiasi tarp medžių šakų. Lizdą krauna uoksuose, kartais inkiluose. Lututė neretai užima genių uoksus. Dėtis – 5-6 balti kiaušiniai.  Paukštis minta mažais peliniais graužikais bei mažais paukščiais.  Lietuvoje lututė reta, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Kartais lieka žiemoti.

Juodasis čiurlys tai nuostabus paukštis , kuris mėgsta įsikurti žmogaus kaimynystėje.Lizdus suka pastatų plyšiuose, puikiai užima inkilus.Pastebima , kad juodieji čiurliai inkilus užima tik tada , kada paprastųjų varnėnų jaunikliai jau būna palikę inkilus.Šių paukščių jaunikliai inkiluose jau būna liepos mėnesio pradžioje.

Eurazijoje paplitęs nuo Geltonosios jūros iki Atlanto vandenyno, šiaurinė arealo riba eina Barenco, Baltosios jūrų pakrantėmis, Pečioros,Obės vidurupiais, Jenisiejaus, Lenos aukštupiais, toliau pietuose tęsiasi iki rytinės Kinijos, Hvanglės aukštupio, Himalajų, pietinio Afganistano, Irano, Irako, Mažosios Azijos ir Viduržemio jūros pakrančių. Taip pat gyvena Britų salose, šiaurės vakarų Afrikoje, Viduržemio jūros salose. Žiemoja Pietinėje Afrikoje.

Lietuvoje dažnas. Atskrenda gegužės pradžioje, išskrenda rugpjūtį.

Kūnas vienspalvis, tamsus, ilgais ir siaurais pjautuvą primenančiais sparnais. Kojų visi 4 pirštai nukreipti į priekį, turi stiprius riestus nagus, pritaikytus kabintis už stačių sienų. Snapas mažytis, tačiau žiotys labai plačios. Akių rainelė tamsiai ruda.

Sveria ~33 g, ilgis tarp išskleistų sparnugalių 171–175 mm.

Jaunikliai pilkšvi.

Minta smulkučiais vabzdžiais, kuriuos gaudo ore labai greitai skraidydami. Didžiąją laiko dalį praleidžia skraidydami, per parą čiurlys tupi tik apie 2 valandas. Tai vienintelis Lietuvoje paukštis, kuris visiškai negali pakilti nei nuo žemės, nei nuo vandens – jo kojos nepritaikytos pakankamai stipriam atsispyrimui, kurio reikia, norint pakilti. Tik pasilypėjęs ant medžio, nuo stogo ar iš lizdo čiurlys pradeda skristi. Skleidžia garsą „svyrr-svyrr-svyrr“.

Gyvena didelių miestų senuose kvartaluose, miesteliuose, miškuose, kur yra senų drevėtų pušų.

Lizdą daro iš sulipintos seilėmis medžiagos (plaušų, pakulų, vatos,pūkų, plaukų, atliekų) aukštų pastatų plyšiuose, rečiau aukštai esančiuose uoksuose. Lizdo skersmuo 8–10 cm. Peri pavieniui arba kolonijomis. Birželio pradžioje deda 2–3 baltus kiaušinius (masė 3,6 g). Peri abu paukščiai 18–20 dienų. Esant drėgnam nepalankiam orui gali liautis perėję ir išmesti kiaušinius. Išsiritę čiurlio jaunikliai lizdą palieka po 40–50 dienų.

Galva plati, trumpa. Ausys, palenktos į priekį, siekia akis. Jų viršūnėse styro ilgų plaukų šepetukas. Kailiukas vasarą ryškiai rudas, žiemą pilkšvas. 

Paprastosios voverės daugiausiai gyvena spygliuočių miškuose, tačiau kartais įsikuria ir mišriuose ar lapuočių miškuose. Pastaruoju metu vis dažniau sutinkamos miestų soduose ar parkuose. Paprastosios voverės visai nebaikščios, kartais net ėda iš žmogaus rankų. Tačiau voverės gyvenančios miškuose žmonių neprisileidžia. Voverių labai stiprios užpakalinės letenėlės, todėl jos puikiai laipioja medžiais. Individai laikosi pavieniui visada išskyrus poravimosi metą, bei labai šaltas žiemas, kai keliese tūno susiglaudusios lizde. Lizdą paprastosios voverės stato iš plonų medžio šakelių ir lapų. Lizdas apvalus, turi dvi angas šonuose. Vidus išklotas minkštais augalais. Kartais voverės nesuka lizdo, tuomet jos gyvena medžių drevėse. Vasarą voverių kailis trumpas ir minkštas, rusvos spalvos. Žiemos metu tampa tamsesnis ir tankesnis. Gyvenimo trukmė apie 2-3 metai. Svoris maždaug 400 gramų.

Lipdukai"Apsaugokime paukščius",supakuoti po 4 vnt,skirti klijuoti ant langų stiklų iš lauko ar vidaus pusės,plėvelė iš kurios padaryti lipdukai atspari drėgmei ir karščiui,saulės spinduliams.Klijuodami šiuos lipdukus mes apsaugosime paukščius,kurie masiškai žųsta atsitrenkę į langų stiklus ar vitrinas.Lipdukuose pavaizduoti plėšrių paukščių atvaizdai,kuriuos skrendantis paukštis mato,tokiu būdu jis jo bijo,vengia jo ir neskrenda į stiklus.Užsakius lipdukus,jie Jums bus išsiųsti paštu,pašto išlaidos lieka dengti pirkėjui.

Lipdukas"Apsaugokime paukščius" skirtas klijuoti ant langų stiklų iš lauko ar vidaus pusės,plėvelė iš kurios padarytas lipdukas atspari drėgmei ir karščiui saulės,spinduliams.Klijuodami šiuos lipdukus mes apsaugosime paukščius,kurie masiškai žųsta atsitrenkę į langų stiklus ar vitrinas.Lipduke pavaizduotas plėšraus paukščio atvaizdas,kurį skrendantis paukštis mato,tokiu būdu jis jo bijo,vengia jo ir neskrenda į stiklus.Užsakius lipduką,jis Jums bus išsiųstas paštu,pašto išlaidos lieka dengti pirkėjui.

Lipdukas"Apsaugokime paukščius" skirtas klijuoti ant langų stiklų iš lauko ar vidaus pusės,plėvelė iš kurios padarytas lipdukas atspari drėgmei ir karščiui saulės,spinduliams.Klijuodami šiuos lipdukus mes apsaugosime paukščius,kurie masiškai žųsta atsitrenkę į langų stiklus ar vitrinas.Lipduke pavaizduotas plėšraus paukščio atvaizdas,kurį skrendantis paukštis mato,tokiu būdu jis jo bijo,vengia jo ir neskrenda į stiklus.Užsakius lipduką,jis Jums bus išsiųstas paštu,pašto išlaidos lieka dengti pirkėjui.

Lipdukas"Apsaugokime paukščius" skirtas klijuoti ant langų stiklų iš lauko ar vidaus pusės,plėvelė iš kurios padarytas lipdukas atspari drėgmei ir karščiui,saulės spinduliams.Klijuodami šiuos lipdukus mes apsaugosime paukščius,kurie masiškai žųsta atsitrenkę į langų stiklus ar vitrinas.Lipduke pavaizduotas plėšraus paukščio atvaizdas,kurį skrendantis paukštis mato,tokiu būdu jis jo bijo,vengia jo ir neskrenda į stiklus.Užsakius lipduką,jis Jums bus išsiųstas paštu,pašto išlaidos lieka dengti pirkėjui.

Lipdukas"Apsaugokime paukščius" skirtas klijuoti ant langų stiklų iš lauko ar vidaus pusės,plėvelė iš kurios padarytas lipdukas atspari drėgmei ir karščiui,saulės spinduliams.Klijuodami šiuos lipdukus mes apsaugosime paukščius,kurie masiškai žųsta atsitrenkę į langų stiklus ar vitrinas.Lipduke pavaizduotas plėšraus paukščio atvaizdas,kurį skrendantis paukštis mato,tokiu būdu jis jo bijo,vengia jo ir neskrenda į stiklus.Užsakius lipduką,jis Jums bus išsiųstas paštu,pašto išlaidos lieka dengti pirkėjui.

Margasparnė musinukė – musinukinių (Muscicapidae) šeimos labai judrus paukštis.Lietuvoje dažna rūšis.

Patino nugarinė pusė juoda, ant kaktos balta dėmė. Sparnai juodi su plačia balta juosta. Uodegos kraštinės plunksnos su baltomis dėmėmis. Pilvinė pusė balta. Snapas ir kojos juodi. Patelės apdaras vietoj juodos spalvos pilkai rusva.

Gyvena miškuose, parkuose. Lizdą suka inkiluose , labai mėgsta naujus , šviesius inkilus. Deda 5-7 šviesiai mėlynus kiaušinius. Peri 13 dienų. Išveda vieną vadą, kartais dvi vadas.

Maitinasi tupėdama ant šakos, esant drėgnam orui ir neskraidant vabzdžiams, jų ieško ant kamieno, tarp šakų. Minta daugiausia plėviasparniais vabzdžiais, taip pat dvisparniais, vabalais, vorais, moliuskais. Margasparnė musinukė - vienas pagrindinių miško kenkėjų naikintojų, todėl dažnai jai keliami inkilai miškuose.

Pilkoji musinukė  – musinukinių (Muscicapidae) šeimos žvirblinis paukštis. Viršutinė kūno pusė pilka, kakta ir viršugalvis neryškiai dryžuoti. Apatinė kūno pusė balsva su nežymiais dryželiais ant pagurklio ir krūtinės. Šonai rusvo atspalvio. Snapas ir kojos juosvos.

Peri daugelyje Europos regionų ir vakarų Azijoje. Migruojantys paukščiai – žiemoja Afrikoje ir pietvakarių Azijoje.

Lietuvoje dažna rūšis. Gyvena miškuose, parkuose. Lizdą krauna inkiluose, uoksuose, pastogėse ir kt. Deda 4-6 melsvai balsvus kiaušinius, išmargintus tamsesnėmis dėmelėmis. Peri 12-13 dienų. Po 11-14 dienų suaugę jaunikliai palieka lizdą. Išveda vieną vadą (gegužės – birželio mėn.). Minta skraidančiais vabzdžiais.

Kūno ilgis – apie 5 cm, svoris – 6-11 g. Sparnų mostas apie 25 cm. Nugara pilkai rusva. Pilvas ir krūtinė šviesesni. Sparnų plėvių viršus juosvas, apačia šviesesnė. Ausys juosvos arba durpių spalvos. Gyvenimo trukmė – apie 7 metus.Natuzijaus šikšniukai gyvena plačialapių ir mišriuose miškuose, kartais apsistoja palėpėse, nevengia gyventi žmonių kaimynystėje.

Kūno ilgis – apie 5 cm, svoris – 6-11 g. Sparnų mostas apie 25 cm. Nugara pilkai rusva. Pilvas ir krūtinė šviesesni. Sparnų plėvių viršus juosvas, apačia šviesesnė. Ausys juosvos arba durpių spalvos. Gyvenimo trukmė – apie 7 metus.Natuzijaus šikšniukai gyvena plačialapių ir mišriuose miškuose, kartais apsistoja palėpėse.

Visas kūnas baltas, tik sparnai juodi. Snapas ir kojos raudonos. Pasmakrė neplunksnuota ir raudona. Jauniklių sparnai juodi, rusvo atspalvio. Snapas ir kojos tamsiai rudos, bet po dviejų savaičių pasirodo ir antrasis pūkinis apdaras.

Arealo vakaruose paplitęs nuo Jutlandijos,Suomijos įlankos šiaurėje iki Šiaurės Afrikos, Artimųjų rytų pietuose ir iki Ukrainos, Užkaukazės rytuose. Kita yra Vidurinėje Azijoje.

Žiemoja Indijoje, Afrikoje.

Lietuvoje labai dažna rūšis, aptinkama visoje šalies teritorijoje (gausiausiai – Suvalkijoje, Pamaryje). Atskrenda kovo mėnesį, išskrenda rugpjūčio pabaigoje. Dauguma Lietuvoje žieduotų gandrų žiemoja Rytų Afrikoje nuo Ugandos iki žemyno pietų arba Pietų Afrikos Respublikoje.

Baltasis gandras – agrarinio kraštovaizdžio paukštis, įsikuriantis žmonių kaimynystėje. Aktyvūs dieną. Suaugę gandrai tupėdami lizde užvertę galvą kalena snapu. Prieš užverčiant galvą visad sušnypščia. Maži gandriukai pradžioje kniaukia, paūgėję – šnypščia.

Gandralizdyje deda 3-5 baltus kiaušinius. Peri patinas ir patelė 31-34 dienas. Išsiritę gandriukai maitinami abiejų tėvų. Lizdą palieka po 53-55 dienų, bet dar apie dvi savaites skraido su tėvais.Baltieji gandrai peri ant pastatų stogų, medžiuose, ant stulpų,vandentiekio bokštų. Gandrams įsikurti dažniausiai padeda žmonės, įkeldami lizdų pagrindus. Patys gandrai susineša gana dideles šakas, vėliau ant jų krauna velėną, šieno gumulus, sausą mėšlą ir kt. Lizdą stato nuolat, net ir kai jaunikliai auga. Gyvendami tuose pačiuose lizduose ir visaip jį remontuodami, sumontuoja gana didelį statinį, kuris neretai per gandrų peštynes ir stiprius vėjus nukenčia.Maitinasi beveik vien gyvūniniu maistu. Jo ieško drėgnose pievose,balose ir ganyklose. Gaudo vabzdžius, kitus bestuburius, žuvytes, varliagyvius, ant žemės perinčių paukščių jauniklius. Kartais ryja peles, žiurkes, įvairius roplius. Varlės sudaro tik nežymią raciono dalį.Iš žiemojimo vietų baltieji gandrai į Lietuvą parskrenda apie Kovo15-28 dienomis. Lietuvą baltieji gandrai palieka apie rugpjūčio pabaigoje. Jie per 2-3 kelionės mėnesius įveikia 8-10 tūkstančius kilometrų ir kai kurie nuskrenda net į Pietų Afrikos Respubliką.

Šie inkilai skirti smulkiesiems mūsų sparnuočiams.Kaip ir paprastiesiems varnėnams šių inkilų Lietuvoje keliama tikrai nemažai,kadangi šių sparnuočių yra visur ir miškuose ir parkuose,soduose.

Kakta, skruostai ir antakiai balti. Viršugalvis, sparnai ir uodega mėlyni. Sparnai su balta juostele. Nugara pilkai žalia, kaklo užpakalinėje dalyje balsva dėmė. Apatinė kūno pusė geltona, išilgai krūtinės eina neryški juosva juostelė. Snapas tamsus. Kojos tamsiai pilkos. Patelė blankesnių spalvų. Jauniklių viršus žalsvai rusvas.

Lietuvoje dažna, aptinkama ištisus metus. Gyvena lapuočių miškuose, parkuose.

Šie inkilai skirti smulkiesiems mūsų sparnuočiams.Kaip ir paprastiesiems varnėnams šių inkilų Lietuvoje keliama tikrai nemažai,kadangi šių sparnuočių yra visur ir miškuose ir parkuose,soduose.

Paplitusi Eurazijoje nuo Atlanto vandenyno iki Ochotsko jūros. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Baltąją jūrą, Pečioros aukštupį, Obės ir Jenisėjaus vidurupį, Stano kalnyną. Pietuose arealo riba eina Amūro vidurupiu, Mongolija, šiaurės Kazachstanu, Iranu,Artimaisiais Rytais, Viduržemio jūros regionu.

Lietuvoje labai dažna rūšis, aptinkama ištisus metus. Čia peri, žiemoja. Dalis individų žiemą migruoja piečiau. Lietuvoje gyvena porūšis Parus major.Viršugalvis,gerklė ir pagurklis juodi, melsvo atspalvio spindesio. Nugarinė dalis gelsvai žalia. Skruostai balti. Pakaušyje balta dėmė. Sparnai melsvai pilki su šviesia skersine juostele. Kūno apatinė pusė geltona, tik gerklė, juostelė per krūtinės ir pilvo vidurį ir pauodegys juodi. Patelės kūno apatinė pusė gelsva, o ant krūtinės juoda juostelė ne tokia ryški. Sveria 16-17 g.

Gyvena įvairiuose miškuose, priemiesčiuose, sodybose, pavieniuose medžiuose. Peri inkiluose arba uoksuose. Labai judri, aktyvi šviesiu paros metu. Žiemą skraido būriais po 5-10 individų. Vasarą patelės nakvoja lizduose, patinai – medžių šakose; žiemą – inkiluose, uoksuose, įvairiose angose.

Lizdą pradeda sukti balandžio antrojoje pusėje iš žaliųjų samanų, šerių, vilnos. Kiaušinius deda balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje. Dėtį sudaro 8-12 ovalūs, balti ar balsvi su rudomis dėmelėmis kiaušiniai. Patelė peri 13-15 dienų. Išsiritusių jauniklių galva ir nugara apaugusi pūkų kuokštais. Lizdą jaunikliai palieka per 16-19 dienų. Apie 60 % didžiųjų zylių per metus veda dvi vadas,kartais net tris vadas.Maistą renka medžių lajoje, ant žemės. Minta daugiausia vabzdžiais, taip pat augaliniu maistu. Žiemą labai dažnai lankosi lesyklose, kur minta trupiniais, lašiniais, grūdais, sėklomis. Didžioji zylė – naudingas sodo paukštis, naikinantis kenkėjus.

Žiemoja Afrikoje, Europoje.

Lietuvoje dažna rūšis, pavieniai paukščiai žiemoja. Lietuvoje gyvena porūšis Sturnus vulgaris.
Patinas juodas, ryškaus metalo žvilgesio. Sparnai ir uodega rusvi. Snapas geltonas. Kojos rusvos. Patelė ne tokių ryškių spalvų, snapas gelsvas. Rudenį patino ir patelės kūno apatinė pusė išmarginta didokomis baltomis dėmėmis, viršutinė rusvais taškais. Sveria 62-89 g.Pavasarį pasirodo kovo mėn. Gyvena gyvenvietėse, pamiškėse, soduose. Laikosi šalia žmogaus. Atšilus orui rytais ir vakarais grupelėmis čiulba medžių viršūnėse, ant inkilų, antenų, stulpų. Aktyviausiai čiulba patinai, garsas primena plakimą. Lizdą krauna inkiluose, uoksuose. Jį iškloja šiaudais, žolėmis, samanomis ir plunksnomis. Perimvietė būna netoliau 2 km nuo pagrindinių maitinimosi plotų. Poros pastovios. Deda 5-6 melsvus kiaušinius. Peri 14 dienų. Po 21 d. jaunikliai palieka lizdą. Išveda dvi vadas.Minta įvairiais bestuburiais (vabzdžiais, sliekais, moliuskais), vasaros gale, rudenį nulesa uogas, obuolius.

Patinai sveria 890–1400 g., patelės – 500–1180 g.

Peri drevėse, inkiluose. Patelė peri 28-32 dienas. Jaunikliai lizde lieka 1-1,5 paros. Maždaug dviejų mėnesių ima skraidyti.

Minta įvairiais vandens gyvūnais ir augalais.

Juodasis čiurlys tai nuostabus paukštis , kuris mėgsta įsikurti žmogaus kaimynystėje.Lizdus suka pastatų plyšiuose, puikiai užima inkilus.Pastebima , kad juodieji čiurliai inkilus užima tik tada , kada paprastųjų varnėnų jaunikliai jau būna palikę inkilus.Šių paukščių jaunikliai inkiluose jau būna liepos mėnesio pradžioje.

Eurazijoje paplitęs nuo Geltonosios jūros iki Atlanto vandenyno, šiaurinė arealo riba eina Barenco, Baltosios jūrų pakrantėmis, Pečioros,Obės vidurupiais, Jenisiejaus, Lenos aukštupiais, toliau pietuose tęsiasi iki rytinės Kinijos, Hvanglės aukštupio, Himalajų, pietinio Afganistano, Irano, Irako, Mažosios Azijos ir Viduržemio jūros pakrančių. Taip pat gyvena Britų salose, šiaurės vakarų Afrikoje, Viduržemio jūros salose. Žiemoja Pietinėje Afrikoje.

Lietuvoje dažnas. Atskrenda gegužės pradžioje, išskrenda rugpjūtį.

Kūnas vienspalvis, tamsus, ilgais ir siaurais pjautuvą primenančiais sparnais. Kojų visi 4 pirštai nukreipti į priekį, turi stiprius riestus nagus, pritaikytus kabintis už stačių sienų. Snapas mažytis, tačiau žiotys labai plačios. Akių rainelė tamsiai ruda.

Sveria ~33 g, ilgis tarp išskleistų sparnugalių 171–175 mm.

Jaunikliai pilkšvi.

Minta smulkučiais vabzdžiais, kuriuos gaudo ore labai greitai skraidydami. Didžiąją laiko dalį praleidžia skraidydami, per parą čiurlys tupi tik apie 2 valandas. Tai vienintelis Lietuvoje paukštis, kuris visiškai negali pakilti nei nuo žemės, nei nuo vandens – jo kojos nepritaikytos pakankamai stipriam atsispyrimui, kurio reikia, norint pakilti. Tik pasilypėjęs ant medžio, nuo stogo ar iš lizdo čiurlys pradeda skristi. Skleidžia garsą „svyrr-svyrr-svyrr“.

Gyvena didelių miestų senuose kvartaluose, miesteliuose, miškuose, kur yra senų drevėtų pušų.

Lizdą daro iš sulipintos seilėmis medžiagos (plaušų, pakulų, vatos,pūkų, plaukų, atliekų) aukštų pastatų plyšiuose, rečiau aukštai esančiuose uoksuose. Lizdo skersmuo 8–10 cm. Peri pavieniui arba kolonijomis. Birželio pradžioje deda 2–3 baltus kiaušinius (masė 3,6 g). Peri abu paukščiai 18–20 dienų. Esant drėgnam nepalankiam orui gali liautis perėję ir išmesti kiaušinius. Išsiritę čiurlio jaunikliai lizdą palieka po 40–50 dienų.

Patelės yra stambesnės už patinėlius. Uralinių pelėdų kūno ilgis 50-62 cm, sparnai 35-40 cm, ištiestų sparnų tarpugaliai 103-124 cm, uodega 30 cm. Patelių svoris 630-1150 g (iki 1300 g tarp Strix uralensis macroura porūšio), patinėliai smulkesni ir sveria 570-850 g.

Kūno viršutinė pusė balsva, išmarginta tamsiomis išilginėmis dėmėmis; pilvinė balsva su aiškiomis pailgomis tamsiomis dėmėmis. Skruostų diskas apvalus, pilkas. Uodega ilga, skersai dryžuota, galas balsvas. Kojos plunksnotos iki pirštų. Gyvena brandžiuose miškuose.

Kadangi Lietuva yra jos paplitimo arealo vakariniame pakraštyje, tad labai reta .

Šie inkilai keliami pamiškėse prie dirbamų laukų , šalia ganyklų kur ganomi gyvuliai, šienaujamos pievos.Prie ganyklose-laukuose esančių senų , brandžių pavienių medžių.Būtina, kad  šių paukščių gyvenamoje teritorijoje būtų šienaujamos pievos , ganomi gyvuliai,gyvulių bandos,kad šalia būtų pavienių brandžių medžių , ypač lapuočių.Taip pat žalvarniai mėgsta gyventi sausuose pušynuose šalia kirtaviečių,gaisraviečių.Senose Dzūkijos kaimų vietovėse.Žalvarnis – žalvarninių (Coraciidae) šeimos vienas iš gražiausių Lietuvos paukščių, lengvai atpažįstamas iš ryškių spalvų. Galva, sprandas ir kūno apatinė pusė šviesiai mėlyni, žalsvo atspalvio. Sparnai ir uodega tamsiai mėlynos, nugara ir pečiai ryškiai rudos spalvos. Snapas juodas. Kojos gelsvai pilkšvos. Jaunikliai ne tokių ryškių spalvų.

Inkilai paprastam pelėsakaliui keliami laukuose , daugiausiai pavieniuose brandžiuose medžiuose gana aukštai,taip pat tvirtinami  miestuose prie  aukštų pastatų ar senų nenaudojamų elektros ,telefono stulpų.Pelėsakalis  – sakalinių (Falconidae) šeimos plėšrus paukštis.

Gyvena didžiojoje Eurazijos dalyje. Šiaurėje arealas siekia , Baltąją jūrą ,vidurinį Uralą, Obės vidurupį, Ochotsko, pietuose - Tonkino įlanką, Mianmarą, pietų Himalajus, Artimuosius Rytus, Viduržemio jūrą. Žiemoja Afrikoje, Pietų Azijoje, Pietų ir vakarų Europoje.

Lietuvoje dažnas. Sutinkamas Anykščių, Kauno, Varėnos, Šakių, Šilutės,Klaipėdos,Vilniaus ir kt. rajonuose.

Peri pamiškėse, laukų giraitėse, sodybų želdiniuose, parkuose. Dideliuose miškuose renkasi vietas prie kirtimų, aikščių, pelkių, pievų. Apsigyvena kitų paukščių lizduose, inkiluose, drevėse,pastatų plyšiuose. Deda 4-6 gelsvus, dėmėtus kiaušinius. Peri 28-30 dienų.

Maisto ieško laukuose, ganyklose, pelkėse, kirtavietėse. Gaudo pelinius graužikus, driežus, smulkius paukščius, vabzdžius.

Šie inkilai keliami pamiškėse prie dirbamų laukų , šalia ganyklų kur ganomi gyvuliai, šienaujamos pievos.Prie ganyklose-laukuose esančių pastatų,prie senų fermų,grūdų sandėlių, senų kluonų.Būtina, kad  šių paukščių gyvenamoje teritorijoje būtų šienaujamos pievos , ganomi gyvuliai, šalia būtų pavienių brandžių medžių , ypač lapuočių.Taip pat kukučiai mėgsta gyventi sausuose pušynuose šalia kirtaviečių,gaisraviečių.Kukutis arba luputis, arba tutlys – kukutinių (Upupidae) šeimos paukštis. Tai vienintelė kukutinių šeimos rūšis, priklausanti tai pačiai genčiai.Paplitę Europoje, Šiaurės Afrikoje, Azijoje. Lietuvoje retas. Gyvena pamiškėse, ganyklose. Minta įvairiais bestuburiais, kurių ieško tik ant žemės. Sunaikina daug žemės ūkiui žalingų vabzdžių, ypač karkvabalių vikšrų. Žiemoja tropinėje Afrikoje, kartais pietų Europoje. Lietuvoje aptinkamas balandžio – rugsėjo mėn.Sveria apie 70 g. Maždaug smilginio strazdo dydžio, nors dėl plačių sparnų atrodo didesnis. Skrydis lėtokas, banguotas, panašus į kėkšto. Skrendantis primena drugį. Viršutinė kūno pusė molio spalvos. Nugara su skersinėmis juosvomis juostomis, antuodegis baltas. Sparnai su plačiomis baltomis juostomis. Uodega juoda. Apatinė kūno pusė rusva, o pilvas balsvas. Ant galvos turi išskleidžiamą kuoduką iš dviejų eilių plunksnų, kuris gali būti pakeltas arba priglaustas prie galvos. Kuodo plunksnos rudos su juodomis dėmėmis viršūnėje. Šis paukštis neturi pūkų. Kojos trumpos, bet stiprios. Lengvai vaikšto ir bėginėja žeme. Snapas ilgas, lenktas, ylos formos.Peri uoksuose, kurie jaunikliams augant pradeda labai kvepėti. Lizdą sudaro tik sauja šiaudelių, samanų, kelios plunksnos. Atvirose vietose būna didesnis. Deda 5-6 (kartais net 12) baltų kiaušinių, peri (daugiausia patelė) 16-18 dienų, patinas ją maitina. Jaunikliai maitinami 22-25 dienas. Kartais peri 2 kartus per metus.

Inkilai keliami senuose , brandžiuose medynuose, pageidautina  brandūs lapuočiai su egle , senuose parkuose,nedideliuose brandžiuose miškeliuose tarp gyvenviečių, senose kapinėse , kuriose yra daug senų brandžių lapuočių , spygliuočių medžių.Naminė pelėda – tikrųjų pelėdų (Strigidae) šeimos naktinis plėšrus paukštis.Kūno ilgis 37–46 cm, atstumas tarp išskleistų sparnų 81–105 cm, svoris 385-800 g (patinėlių apie 500 g, patelių apie 600 g). Kūno spalva gana įvairuoja, viršutinė pusė išmarginta išilginėmis ir skersinėmis dėmėmis, apačia balsva, išmarginta išilginėmis juosvomis dėmėmis su skersinėmis atšakomis. Kojos plunksnuotos iki nagų. Snapas gelsvas. Nagai juodi.Tai sutemų paukštis ir aktyviausias prietemoje ir naktį, bet, kai reikia maitinti augančius jauniklius, medžiojančius kartais galima pamatyti ir dieną. Dažniausiai minta smulkiais žinduoliais, kaip kad žiurkėmis, pelėmis, pelėnais,kurmiais ir kitais smulkiais žinduoliais, nedidesniais kaip triušių jaunikliai. Pasigauna ir smulkius ar nedidelius paukščius. Rankioja sliekus ir kitas kirmėles, vabalus. Miestuose dažniau pasigauna net ančių,kirų (priklausomai nuo regiono). Grobį paprastai prariją visą, vėliau tik atrydama jo liekanas, kurias galima pamatyti po jos lizdais.

Gyvena miškuose, parkuose. Lietuvoje labiau renkasi mišrius lapuočių ir spygliuočių miškus.

Lizdą įsirengia seno medžio drėvėje, genių,meletų iškaltuose uoksuose ar kiaurymėje, bei pasinaudoja apleistais šarkų lizdais, pastatų plyšiuose bei iškeltais inkilais. Lietuvoje į būsimas perėjimo vietas jos sugrįžta sausio gale – vasario pradžioje. Paprastai deda du ar tris  ar net penkis šešis (48 x 39 mm dydžio) blizgius baltus kiaušinius, kuriuos peri tik patelė apie trisdešimt dienų. Jaunikliai dar neišmokę skraidyti palieka lizdą ir slapstosi tarp medžių šakų.Naminė pelėda Lietuvoje yra sėsli bei žiemojanti, vietomis gana dažnas paukštis.

Paprastai išgyvena iki penkerių metų, nors yra patvirtintų duomenų apie gamtoje išgyvenusias virš aštuoniolikos metų bei virš 27 metų prijaukinto ir auginto paukščio pas žmones. Gamtoje šios pelėdos nukenčia nuo didžiųjų apuokų ,kilniųjų erelių, vištvanagių, kartais net paprastųjų suopių , bet labai retai. Jų lizdus plėšia miškinės kiaunės , kurios yra didžiausias pelėdų priešas.

Naminės pelėdos bebaimiai paukščiai, jos visada gina savo lizdą ar jauniklius. Kartais nuo jų sunku apsiginti, kadangi jos skrenda tyliai ir taip puola netikėtai aštriais nagais priešininkui už galvos. Prie lizdo besiartinančius puola tiek žmones, tiek kates, šunis net jų neišprovokavus. Tai gana pavojingi paukščiai ypač , kai šios pelėdos turi jauniklius.Jos juos labai gina.

Šie pailgi inkilai keliami prie pastatų, senų grūdų sandėlių, senų kluonų,rečiau prie medžių pamiškėse,laukuose.Prie ganyklose-laukuose esančių pastatų,prie senų fermų.Būtina , kad  šių paukščių gyvenamoje teritorijoje būtų šienaujamos pievos , ganomi gyvuliai, šalia būtų pavienių brandžių medžių , ypač lapuočių.Pelėdikė  – pelėdinių (Strigidae) šeimos paukštis. Tai Lietuvoje reta pelėdų rūšis, kuri gyvena parkuose ir soduose. Kūnas apie 15-18 cm dydžio, sveria apie 150 g. Nugarinė pusė pilkai rusva, galva su išilginėmis šviesiomis dėmelėmis, ant pečių matyti apvalios baltos dėmės. Skruostų diskas apačioje susilieja su kaklo plunksnomis, balzganas. Kojos apaugusios retomis plunksnomis, o pirštai tik šereliais. Snapas gelsvas, nagai juodi.

Inkilai didiesiems dančiasnapiams keliami prie sraunių didelių ir mažų upių, ežerų,tvenkinių,stambiuose brandžiuose medžiuose,pageidautina netoli vandens.

Didysis dančiasnapis  – žąsinių (Anseriformes) būrio paukštis. Aptinkama visame krašte. 

Paplitę Europoje,Šiaurės Amerikoje, šiaurinėje Azijoje.

Tai stambūs paukščiai - atstumas tarp išskleistų sparnų 78-94 cm. Patelę nuo patino galima atskirti pagal galvą - patelės ji ruda, su kuodu, patino - juoda, blizgi, be kuodo.

Minta žuvimi, moliuskais ir vęžiagyviais, jauniklių pagrindinis maistas - vandens vabzdžiai.

Inkilai keliami senuose , brandžiuose medynuose, pageidautina  brandūs lapuočiai su egle , senuose parkuose,nedideliuose brandžiuose miškeliuose tarp gyvenviečių, senose kapinėse , kuriose yra daug senų brandžių lapuočių , spygliuočių medžių.Naminė pelėda – tikrųjų pelėdų (Strigidae) šeimos naktinis plėšrus paukštis.Kūno ilgis 37–46 cm, atstumas tarp išskleistų sparnų 81–105 cm, svoris 385-800 g (patinėlių apie 500 g, patelių apie 600 g). Kūno spalva gana įvairuoja, viršutinė pusė išmarginta išilginėmis ir skersinėmis dėmėmis, apačia balsva, išmarginta išilginėmis juosvomis dėmėmis su skersinėmis atšakomis. Kojos plunksnuotos iki nagų. Snapas gelsvas. Nagai juodi.Tai sutemų paukštis ir aktyviausias prietemoje ir naktį, bet, kai reikia maitinti augančius jauniklius, medžiojančius kartais galima pamatyti ir dieną. Dažniausiai minta smulkiais žinduoliais, kaip kad žiurkėmis, pelėmis, pelėnais,kurmiais ir kitais smulkiais žinduoliais, nedidesniais kaip triušių jaunikliai. Pasigauna ir smulkius ar nedidelius paukščius. Rankioja sliekus ir kitas kirmėles, vabalus. Miestuose dažniau pasigauna net ančių,kirų (priklausomai nuo regiono). Grobį paprastai prariją visą, vėliau tik atrydama jo liekanas, kurias galima pamatyti po jos lizdais.

Gyvena miškuose, parkuose. Lietuvoje labiau renkasi mišrius lapuočių ir spygliuočių miškus.

Lizdą įsirengia seno medžio drėvėje, genių,meletų iškaltuose uoksuose ar kiaurymėje, bei pasinaudoja apleistais šarkų lizdais, pastatų plyšiuose bei iškeltais inkilais. Lietuvoje į būsimas perėjimo vietas jos sugrįžta sausio gale – vasario pradžioje. Paprastai deda du ar tris  ar net penkis šešis (48 x 39 mm dydžio) blizgius baltus kiaušinius, kuriuos peri tik patelė apie trisdešimt dienų. Jaunikliai dar neišmokę skraidyti palieka lizdą ir slapstosi tarp medžių šakų.Naminė pelėda Lietuvoje yra sėsli bei žiemojanti, vietomis gana dažnas paukštis.

Paprastai išgyvena iki penkerių metų, nors yra patvirtintų duomenų apie gamtoje išgyvenusias virš aštuoniolikos metų bei virš 27 metų prijaukinto ir auginto paukščio pas žmones. Gamtoje šios pelėdos nukenčia nuo didžiųjų apuokų ,kilniųjų erelių, vištvanagių, kartais net paprastųjų suopių , bet labai retai. Jų lizdus plėšia miškinės kiaunės , kurios yra didžiausias pelėdų priešas.

Naminės pelėdos bebaimiai paukščiai, jos visada gina savo lizdą ar jauniklius. Kartais nuo jų sunku apsiginti, kadangi jos skrenda tyliai ir taip puola netikėtai aštriais nagais priešininkui už galvos. Prie lizdo besiartinančius puola tiek žmones, tiek kates, šunis net jų neišprovokavus. Tai gana pavojingi paukščiai ypač , kai šios pelėdos turi jauniklius.Jos juos labai gina.