Didysis apuokas yra stambiausia krašte gyvenanti pelėda, 42 – 49 cm dydžio ir 2000 – 2500 g svorio. Apie 4 – 5 kartus didesnis už naminę pelėdą. Turi labai didelę galvą ir ilgų plunksnų kuokštelius galvos šonuose – „auseles“. „Auselių“ plunksnos stačios didžiąją laiko dalį, bet skrendant visiškai priglaudžiamos, o ilsintis – iš dalies. Viršus pilkšvai rudas, išmargintas tamsiai rudomis stambiomis dėmėmis, kurios suformuoja skersinį raštą (juostas). Apatinė pusė šviesesnė – gelsvai ruda, išmarginta išilginiais tamsiais dryžiais, o gerklė balta. Šonų ir pilvo plunksnos turi skersinį iš arti matomą dryžuotumą. Akys labai didelės, rainelės rausvai oranžinės. Pastaibis plunksnuotas. Polėkis lėtas. Plasnoja retai, o mostai santykinai negilūs. Skraido neaukštai. Dėl dydžio ir minėtų požymių maža tikimybė ją supainioti su kitomis pelėdomis.

Patinas ir patelė lauko sąlygomis sunkiai atskiriami. Apdaras visus metus vienodas. Jaunikliai vasarą atpažįstami iš pūkinių plunksnų likučių. Rudenį iš toliau jų nebeįmanoma atskirti nuo suaugusių.

Dieną neaktyvus ir tupi nuošaliose vietose medyje ar ant žemės. Maitinasi naktį ir prietemoje įvairiais stambokais gyvūnais – daugiausiai žinduoliais ir paukščiais.Lietuvoje 1955 m. lizdas rastas ties Druskininkais. 1970 – 1980 m. laikėsi Ažvinčių girioje. Peri miškuose tarp Čepkelių ir Musteikos kaimo, Varėnos ir Rudnios bei Ropėjos miške. Tuoktuvių balsai girdėti prie Latežerio, Rudninkų girioje netoli Senųjų Macelių ir Visinčios kaimo, Pirčiupių girininkijoje, prie Arino ežero. Reguliariai peri Nemuno žemupyje ir pamaryje.

Didieji apuokai labiausiai paplitę Eurazijoje, nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį ir Skandinaviją, Obės, Lenos žemupius, Ochotsko jūros pakrantes. Pietuose rūšies arealas nusitęsia iki okeaninių Eurazijos pakrančių, išskyrus Indokinijos pusiasalį.Didieji apuokai lytiškai subręsta per metus, tačiau paprastai perėti pradeda sulaukę ar būdami vyresni nei dvejų trejų metų. Monogamas. Gyvenimo trukmė laisvėje – ne mažiau kaip dvidešimt metų. Sėslūs. Įsikuria tiek užliejamuose, tiek sausuose miškuose, bet dažniausiai arti didelių šlapynių. Patys lizdų nekrauna, užima plėšriųjų paukščių lizdus arba peri ant kupstų, žemės, po išvartomis, jaunų eglių lajomis. Veda vieną vadą per metus. Dėtyje būna 1 – 6 baltos spalvos kiaušiniai. Peri patelė 32 – 35 d. nuo antro padėto kiaušinio, jei dėtis didesnė. Patinas maitina patelę perėjimo metu. Jaunikliai ritasi dažniausiai balandžio mėn., lizde jie būna apytikriai 28 – 35 d. ir lizdą palieka neskraidydami. Sėkmingai jauniklius Lietuvoje išaugina 70 proc. perėti pradėjusių didžiųjų apuokų porų. Skraidyti pradeda būdami ne jaunesni nei 50 d. amžiaus. Neskraidančius didžiojo apuoko jauniklius, kurie dažniausiai laikosi ne daugiau kaip pusės kilometro atstumu nuo lizdaviečių, suaugę paukščiai maitina per vasarą. Minta daugiausia šlapynių paukščiais, taip pat smulkiais žinduoliais.

Didžiausia didžiojo apuoko perinčių porų koncentracija yra Nemuno deltoje ir pamaryje. Šiame regione peri nuo pusės iki dviejų trečdalių visų žinomų porų. Pastaruosius dvidešimt metų ženklių populiacijos pokyčių neregistruota.