Prekė įkelta į krepšelį

Dirbtinis lizdas juodajam gandrui ( Ciconia nigra ).

460.00 €Į krepšelį

Juodasis gandras – tai neįprastos išvaizdos Lietuvos miškų sparnuotis. Šiuos nykstančius gyvūnus lengva atpažinti: tamsiai juodos plunksnos (ties kaklu ir galva ryškesnės– juodai žalsvos, melsvos), balta papilvė, ryškiai raudonos kojos, snapas ir apvadas aplink akis. Kiek mažesni už baltuosius savo giminaičius. Suaugęs paukštis sveria apie tris kilogramus. Laisvėje gali sulaukti 18–19 metų amžiaus. Juodieji gandrai yra bailūs, vengia žmonių, todėl paprastam prašalaičiui iš arti pamatyti šį sparnuotį beveik nėra galimybių. Manoma, kad šiuo metu paukščių populiaciją Lietuvoje sudaro maždaug 700 porų. Šie paukščiai aptinkami beveik visoje Lietuvoje, gausiau Vidurio Lietuvoje. Gana didelė juodųjų gandrų dalis įsikuria Biržų, Šimonių, Žaliojoje giriose. Mėgsta mišrius spygliuočių ir lapuočių miškus, drėgnas, pelkėtas vietoves. Dažniausiai maitinasi šalia gyvenamų vietų esančiuose vandens telkiniuose: natūraliuose upeliuose, ežerų pakrantėse, balose, vandens kanaluose, drėgnose pievose. Gaudo smulkias žuvis, varles, bestuburius, graužikus. Rudeninė šių paukščių migracija prasideda rugpjūčio mėnesį. Per vieną dieną jie įveikia apie 100 –300 kilometrų. Iš tolimų kraštų juodieji gandrai į Lietuvą parskrenda kovo mėnesį. Poras kuria visam gyvenimui. Lizdavietei renkasi miško gilumą – peri senuose ąžuoluose, drebulėse, juodalksniuose. Šie sparnuočiai arba suka atskirą savo lizdą iš smulkių šakelių, šapų arba apsistoja kitų plėšriųjų paukščių lizduose (vanagų, erelių, suopių). Juodųjų gandrų dėtis prasideda balandžio mėnesį. Patelė sudeda nuo 2 iki 5 žalsvai baltų kiaušinių. Perėjimo laikotarpis trunka apie mėnesį. Tėvai prižiūri ir šildo kiaušinius pakaitomis. Neseniai išsiritę jaunikliai būna pūkuoti ir šviesūs, geltonais snapais ir rausvomis kojelėmis. Augdami patamsėja, kojos bei snapas įgauna pilkšvą, žalsvai rusvą atspalvį. Skraidyti pradeda praėjus maždaug dviem mėnesiams nuo išsiritimo. Lytiškai subręsta trečiais gyvenimo metais. Juodųjų gandrų populiacijos mažėjimui įtaką daro tinkamų perėjimui medžių kirtimas, žmonių trikdymas. Norint išsaugoti šiuos unikalius sparnuočius, svarbu saugoti jų lizdavietes, reguliuoti miško ūkio veiklą, užtikrinti, kad gyvūnai nebūtų trikdomi, išvaikomi iš jau egzistuojančių savo perėjimo vietų. Į Lietuvos raudonąją knygą paukštis įrašytas dar 1976 metais. Juoduosius gandrus saugo Berno ir Bonos konvencijos, Paukščių direktyvos nuostatai.  


Dirbtinis lizdas daromas iš impregnuotų medinių tašų 5-7,5 cm ir 4-10 cm storio.Daroma medinė platforma iš medinių tašų 5-7,5 cm storio,dugnas dengiamas dviejų sluoksnių metaliniu tinklu,kad neišbyrėtų.Visa lizdo konstrukcija surenkama medyje ir didelių varžtų pagalba prisukama prie kamieno.Taip pat į lizdą dedama supuvusi mediena,dvigubas sluoksnis stambesnių ir plonesnių medžių šakų.Visas lizdas sutvirtinamas, aliuminine viela.Pabaigoje lizdas padengiamas samanų sluoksniu.

Juodieji gandrai gyvena visoje Lietuvos teritorijoje, nors ir pasiskirstę nedideliu tankumu. Ilgą laiką nebuvo žinoma kokias buveines renkasi šios rūšies paukščiai teritorijos lygmenyje, o lizdavietės ir lizdiniai medžiai aprašyti anksčiau keliuose straipsniuose: Eugenijaus Drobelio 1993, Eugenijaus Drobelio, Gintaro Matiuko ir Gedo Vaitkaus 1996, Saulio Skujos ir Rimanto R. Budrio 1999 metais. Tačiau pasikeitus miškų naudojimo intensyvumui Lietuvoje, šių brandžių miškų paukščių poreikiai lizdavietėms ir lizdiniams medžiams galėjo taip pat pasikeisti. Juodojo gandro poros teritorija yra ~ 2800 ha dydžio, nustatyta remiantis vidutiniu atstumu tarp kaimyninių juodųjų gandrų porų lizdų, kuris Baltijos šalyse yra ~ 2,5-3 km. Miškai užima ženklią, nors ir ne pačią didžiausią, dalį juodųjų gandrų teritorijų – vidutiniškai 43%: vyrauja mišrūs (19%) ir lapuočių (15%) miškai, tačiau spygliuočių yra mažiau (9%). Intensyvios (t.y., arimiama žemė) ir ekstensyvios (pvz., pievos, ganyklos) žemdirbystės plotai užima didžiausią dalį juodųjų gandrų gyvenamosios aplinkos – 26% ir 22% atitinkamai. Vandens telkinių ir pelkių gandrų teritorijose yra labai mažai – jų dalis siekia tik po 1%, beja, tokią pačią dalį sudaro ir žmonių gyvenamosios vietos – sodybos ir gyvenvietės. Vietose kur peri juodieji gandrai, upių ir kanalų tinklas beveik pusantro karto tankesnis nei šalies vidurkis, o tai rodo šių kraštovaizdžio elementų svarbą juodojo gandro veisimuisi, daugiausia, žinoma, mitybai. Tačiau juodieji gandrai maitintis gali skristi ir toli už savo teritorijų ribų: siųstuvais žymėtų paukščių tyrimai Prancūzijoje, Vengrijoje ir Estijoje parodė, kad jauniklius auginantys gandrai ieškodami maisto gali skirsti į upes, esančias net už 20 km nuo lizdo!  Juodieji gandrai lizdams krauti medžius dažniausiai renkasi miško gilumoje – vidutiniškai 635 metrus nuo masyvo pakraščių ir didelių vidinių laukymių. Gali sėkmingai perėti ir pamiškėse – atstumas iki pamiškės nuo vienos gandrų poros lizdo buvo vos 29 metrai. Tačiau  tokių atvejų nėra daug, vis tik šie paukščiai yra tipiški miško gilumos gyventojai –  ¾ visų gandrų porų lizdų sukrauti medžiuose, esančiuose toliau nei 190 metrų nuo pamiškių. Kadangi ežerų juodųjų gandrų buveinėse yra mažai, tai ir atstumas nuo lizdaviečių iki jų didelis – vidutiniškai 2,5 km, tuo tarpu upės ar kanalai yra kur kas arčiau lizdų – vid. ~ 500 m. Juodieji gandrai vengia žmonių artumo: lizdiniai medžiai nutolę nuo pagrindinių (žvyrkelių, asfaltuotų) kelių vidutiniškai 1,8 km ir 900 metrų nuo gyvenamųjų vietų – sodybų ir gyvenviečių. Tiesa, kai kurios gandrų poros žmonių kaimynystės gali ir nevengti, tačiau kaip taisyklė ¾ visų porų peri toliau nei pusė kilometro nuo žmonių. Juodųjų gandrų perėjimui svarbiausi yra lapuočių medynai: 27% juodųjų gandrų lizdinių medynų užima eglė ir pušis, 20% plačialapiai, o likusią – beržas, drebulė, juodalksnis, liepa. Dažniausia peri sklypuose, kuriuose dominuoja beržai ir eglės – po 26%. 11% gandrų porų peri medynuose, kuriuose dominuoja juodalksniai, 10% – ąžuolai, 9% – drebulės, 8% – uosiai ir pušys ir tik 3% porų pasirenka liepynus. Juodieji gandrai renkasi pribręstančius ar brandžius medynus: vidutinis jų amžius yra 80 metų, o ¾ porų peri medynuose, senesniuose nei 65 metai. Beja, kuo medynuose daugiau  pušies ar ąžuolo, tuo medynai yra senesni. Šios rūšies paukščiai mėgsta pertekligo drėgnumo vietas: 73% lizdinių medžių yra laikinai užmirkusiuose, šlapiuose ir pelkiniuose medynuose.  Lizdus gandrai dažniausia krauna plačialapiuose: ąžuoluose net 76%, uosiuose 6%. Beržuose, drebulėse ir pušyse yra po 5%, eglėse 2% ir liepose tik 1% visų šiuo metu užimtų lizdų. Kaip taisyklė gandras lizdą krauna pačiame storiausiame medyno medyje: vidutinis lizdinio medžio skersmuo krūtinės aukštyje siekia net 84 cm. Be to, medžiai, kuriuose lizdai sukraunami ant šoninių šakų, yra dar storesni – jų vidutinis skersmuo net 91 cm. Tokio medžio apimtis yra kiek mažiau nei trys metrai. Baltijos šalyse juodojo gandro lizdinis medis paprastai yra 24-77 metais vyresnis nei supančio medyno amžius. Šie faktai rodo, kad gandrai lizdus krauna ankstesnės generacijos medžiuose, nei kad yra juos supantys medynai. Dar viena būdinga gandro savybė – lizdus krauti neaukštai, dažniausiai po medžių lajomis, vidutiniškai 12 m aukštyje, daugiausia (¾) ant šoninių šakų prie, ar atokiau nuo kamieno. Likusi dalis lizdų yra kamieno išsišakojime. Būtina paminėti, kad pastaruoju metu gandrai peri senesniuose medžiuose, bet jaunesniuose medynuose nei prieš 15-30 metų. Be to, dabar ženkliai daugiau lizdų yra ąžuoluose ir kur kas mažiau pušyse. Be to, Lietuvoje perintiems gandrams būdinga, kad ąžuoluose peri kur kas daugiau porų nei Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje – šiose šalyse lizdai dažniausia aptinkami pušyse. Iki šiol turimi duomenys leidžia manyti, kad pasikeitęs lizdinių medžių ir medynų pasirinkimas – šių paukščių reakcija į suintensyvėjusį miškų naudojimą. Juodiesiems gandrams tinkamų lizdinių medžių gausa miškų kraštovaizdyje yra kur kas mažesnė, nei kad gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes dėl įvairių ekologinių poreikių gandrai neperi bet kur, kur tik yra tinkamų storų medžių. Kolegų daryti tyrimai Estijoje (kurioje miškų plotas yra panašus kaip ir Lietuvoje) parodė, jog sąlygos krauti lizdus šiems paukščiams yra vos tik 0,3% miškų. Be to, reikia paminėti, kad vienai porai neužtenka tik vieno tinkamo medžio lizdui, kad ji apsistotų perėti – juodųjų gandrų perimvietėse yra didelė potencialių lizdinių medžių agregacija, kas ir lemia poros perėjimo vietos pasirinkimą.  Apibendrinus juodųjų gandrų buveinių poreikius akivaizdu, kad ateityje juodųjų gandrų populiacijos būklė priklausys nuo žmonių gyvenamųjų vietų, rekreacijos, infrastruktūros plėtros, upių, upelių vandens kokybės, miško naudojimo intensyvumo, plynose kirtavietėse paliekamų, taip vadinamų bioįvairovės, medžių gausos. Be to, apsaugos sprendimai bus efektyvūs tik tada, jei atitks nūdienos paukščių ekologinius poreikius, kurie kinta metai iš metų dėl kraštovaizdyje vykstančių, daugiausiai mūsų pačių – žmonių, sukeltų pokyčių. 

Komentarai

Rašyti komentarą

Krepšelis

Prekių krepšelyje 0
Suma: 0.00 €
Atidaryti krepšelį